Sveikatos draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas sveikatos draudimo modelis, kuris grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais.

Visuotinumo principas suprantamas taip, kad visi Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, taip pat teisėtai dirbantys ir laikinai Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, privalo mokėti sveikatos draudimo įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui turi teisę gauti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Solidarumo principas reiškia tai, kad visų dirbančių arba kitais būdais vykdančių aktyvią ekonominę veiklą ir bet kokios rūšies pajamų gaunančių asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokos, taip pat valstybės biudžeto lėšos prisideda prie privalomojo sveikatos draudimo lėšų kaupimo. Taip sudaromos prielaidos apmokėti už apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Tas pats solidarumo principas reiškia ir tai, kad asmuo prisideda prie sveikatos sektoriaus finansavimo pagal savo galimybes (vienu atveju didesnėmis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, kitu – mažesnėmis), tačiau tai jokiu būdu nesiejama su sveikatos priežiūros prieinamumu.

Jeigu valstybė per visuotinumo ir solidarumo principais pagrįstą privalomojo sveikatos draudimo sistemą nelaiduotų medicinos pagalbos ir paslaugų žmogui susirgus, tuomet, ligos atveju, žmogus turėtų už jam teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas mokėti pats (tai ženklios išlaidos, pvz. lovadieniai). Privačios draudimo kompanijos, kurios siekia pelno, įvertinusios sveikatos būklę nesudarytų draudimo sutarčių su sunkiomis ligomis (pvz. onkologija) sergančiais asmenimis ir visa mokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas našta tektų tokiems asmenims ir jų artimiesiems. Nebūtų teikiama ir būtinoji medicinos pagalba (traumos ir pan.), kurios teikimą vėl gi laiduoja valstybė ir ši pagalba teikiama visiems.